Alytus Mound — Attraction in Alytus

Alytaus piliakalnis yra Alytaus, tame tarpe ir visos Lietuvos istorinė kultūros vietovė. Joje po archeologinių kasinėjimų rasta daiktinių įrodymų jog čia gyveno senovės lietuvių protėviai. Sakyčiau toks gražus piliakalnis yra tikra miesto puošmena. Į jį gražu pažiūrėti ir nuo piliakalnio papėdės ir užlipus ant jo viršūnių, nuo kurių galima pamatyti tikrai gražius vaizdus ir Nemuno upę. Pagrindineje piliakalnio aukštumoje pastatytas akmenimis aukuras kaip senovės simbolis. Apačioje galima rasti poilsio aikšteles, įdomias medines skulptūras skirtas protėvių atminimui. Fotografiją mėgstantiems tai gera vieta padaryti gražioms nuotraukoms. Piliakalnio papėdėje yra automobilių stovėjimo aikštelė, viešas tualetas, nuorodų stendai, rodyklės. Verta paminėti jog automobilių stovėjimo aikštelė yra nedidelė. Jeigu atvyksite čia darbo dienomis / darbo valandomis gal ir nebus problemų surasti stovėjimas vietą automobiliui, bet jeigu tai bus savaitgalis - čia klausimas. Užlipti į piliakalnį reikia mediniais laiptais...kurie deja yra jau labai seni ir juos jau būtinai reikia keisti. Lipant tais laiptais reikia neskubėti ir būti labai atidžiu, nes kai kuriose vietose laiptų pakopos sulūžę arba jų išvis nėra, o didžioji dauguma pakopų labai silpnos būklės. Kai kuriose vietose su ranka pajudinus laiptų konstrukciją ji visa juda. Turėklų porankiai taip pat nekelia pasitikėjimo. Žodžiu Alytaus miesto valdžiai derėtų susirūpinti piliakalnio laiptų atnaujinimu. Alytus Mound is a historical cultural area of ​​Alytus, including the whole of Lithuania. After archaeological excavations, material evidence was found in it that the ancestors of ancient Lithuanians lived here. I would say that such a beautiful mound is a real decoration of the city. It is also beautiful to look at from the foot of the mound and after climbing to its top, from which you can see really beautiful views and the Nemunas River. A stone altar is built on the main elevation of the mound as a symbol of antiquity. At the bottom you can find rest areas, interesting wooden sculptures dedicated to the memory of ancestors. For photography lovers, this is a good place to take beautiful pictures. At the foot of the mound there is a parking lot, a public toilet, information boards, and arrows. It is worth noting that the parking lot is small. If you come here on weekdays/working hours, maybe there will be no problem finding a parking space, but if it's a weekend - here's the question. You need to climb the mound by wooden stairs... which are unfortunately very old and need to be replaced. You have to take your time and be very careful when climbing those stairs, because in some places the steps of the stairs are broken or not there at all, and the vast majority of the steps are in a very weak condition. In some places, if you move the structure of the stairs with your hand, the entire structure moves. The handrail armrests also do not inspire confidence. In other words, the city authorities of Alytus should be concerned about the renovation of the stairs...

This is an important piece of Alytus regional history including the story of how Alytus got it's name.

It is worth spending a few minutes on the Internet prior to going to understand the significance of the site, and how the Lithuanian Pagans of the 1300's resisted the pro-Catholic crusades of the Tuetonic Knights in this time.

At the base of the rear of the mound is a carved wooden statue with the names of Alytus and his bride Migrausel, next to the stream said to be made from the tears she...

Pati žymiausia legenda, susijusi su šia vietove, štai ką pasakoja: Senais laikais bajoro Raimonio dukra Mirgrausėlė ir kunigaikščio Smūkninio sūnus Alyta pamilo viens kita. Tik nelemta jiems buvo laimę kartu patirti. Mirgrausėlei buvo paskirta šventąją ugnį kūrenti, vaidilute tapti. Tuo tarpu, kryžiuočiams pilį užpuolus  gyvas liko tik Alyta. Šiaip ne taip prasimušęs pro kryžiuočius, nuskubėjo Alyta į Gabijos kalnelį, kur jo mylimoji ugnelę kurstė, kad ją pačią paslėptų. Deja, pats netrukus žuvo nelygioje kovoje už tėvų žemę šventą. Sužinojusi apie mylimojo žūtį, Mirgrausėlė taip gailiai verkė, kad jos ašaros upeliu pavirto. Tų ašarų tiek daug būta, kad ir dabar dar tas upelis, anų laikų žynių Alytupiu pavadintas, į Nemuną įteka. Ir liko nuo tų senų laikų tikėjimas, kad upelio vandens atsigėrus,  įsimylėti lengva, o jei jau yra ką mylėti - tai toji meilė dar labiau sustiprėja.

O istoriniai šaltiniai liudija, kad pilis, stovėjusi ant šio kalno, ištiesų kryžiuočių buvo...