Tai nepaprasto grožio etnokultūrinio paveldo objektas, kuriame ypač gausu archeologinių paminklų. Didelis ir gražus Neries klonis atsiremia į aukštus ir sunkiai per perkasas, pylimus ir stačius šlaitus prieinamus piliakalnius. Archeologinių paminklų kompleksą (jį sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų) sudaro keturi piliakalniai, dvi senosios atviro tipo gyvenvietės ir pilkapių grupė miške, už dviejų kilometrų į šiaurės vakarus nuo miestelio. Už 3,5 km yra strateginiu atžvilgiu svarbus Žvalgakalnis. Prie viduriniojo „Mindaugo sosto“ piliakalnio iš pietų pusės yra Aukuro kalnas, į vakarus – Pilies kalnas, į pietryčius, atskirtas didelės daubos, stūkso Smailiakalnis, kitaip dar vadinamas Lizdeikos piliakalniu. Prie jo iš rytų pusės šliejasi Kriveikiškio kaimo laukai – buvusi sena gyvenvietė. Kernavės gyvenvietės atsiradimas ir piliakalnių gynybiniai įtvirtinimai susiję su paviršiaus ir reljefo ypatumais. Šios vietovės paviršiaus įvairovę, patogumą ir išskirtinį kraštovaizdį nulėmė Neries upės slėnis ir senų raguvų bei griovių suskaidyti šlaitai. Kernavės senosios tvirtovės, piliakalniai yra įsikūrę tarytum tyčia sudarytuose (skulptūriškai suskaidytuose) gamtiniuose forpostuose. Romantiškoje istorijoje, užrašytoje XVI a. Lietuvos metraštyje, Kernavės įkūrimas nukeliamas į 1040 m., o jos įkūrėju laikomas romėnų karvedžio Nerono giminaitis Palemono anūkas Kernius. Tačiau iš tiesų Kernavės vardas reiškia šaltiniuotą, pelkėtą šlaitą, pašlaitę. Piliakalnių grupės centras – Aukuro piliakalnis, kitaip dar vadinamas Barščių ar Šventu kalnu. Lizdeikos piliakalnis, dar vadinamas Smailiakalniu arba Krivaičio kalnu, yra tipiškas krantinio tipo piliakalnis: tarp gilių daubų įsiterpusi aukštumos dalis. 3,5 km į rytus nuo Lizdeikos piliakalnio stūkso Žvalgakalnis. Šis kalnas minimas 1385 m. liepos 17 d. kryžiuočių žvalgo kelio palei Nerį aprašyme: „Norint iš Kernavės vykti palei Nerį žemyn, reikia Neryje surasti Kernavės brastą, kuri yra už pusės mylios nuo vieno kalno, vadinamo Apžvalga”. Šis kalnas buvo artimiausias gynybinės sistemos punktas, iš kurio būdavo perduodamas paskutinis signalas į Kernavės pilį, arba atvirkščiai. Pilies kalnas, vadinamas Mindaugo sostu, yra į šiaurę nuo Aukuro kalno. Nuo šio piliakalnio atsiveria gražiausi vaizdai į Pajautos slėnį ir Nerį, iš čia matyti visi piliakalniai. Archeologinių tyrinėjimų metu buvo nustatyta, kad XII – XIII a. čia stovėjusi pilis, kurią sudeginus buvo pastatyta kita. Iš rytų, vakarų ir pietų Mindaugo sostą juosia gilūs slėniai. Iš šiaurinės – lengviausiai prieinamos – pusės trikampės aikštelės pakraštyje supiltas nupjauto kūgio formos pylimas. Pilies įgulos kalnas – taip dabar vadinamas vakarinis piliakalnis, esantis į šiaurės vakarus nuo Aukuro kalno ir į vakarus nuo Mindaugo sosto kalno. Iš pietvakarių ir pietų kalną juosia Neris, iš rytų - gilus slėnis. Rytinis kalno šlaitas šaltiniuotas, 25 m aukščio. Pilies įgulos kalno aikštelė yra 180 m ilgio ir 100 m pločio. Iš šiaurės ir vakarų piliakalnį tarsi lanku juosia pylimas. Archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad XII – XIV a. čia būta pagrindinės gyvenvietės - didžiulio tankiai gyvenamo priešpilio.